Kai nekomerciniais tikslais veikiantis fizinis asmuo (vartotojas) iš profesinę veiklą vykdančio prekiautojo įsigyja prekių ar paslaugų, tai sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi. Esant sutartiniams santykiams su vartotojais, sutarčių laisvės principas yra ribojamas, nes vartotojas yra silpnesnioji sutarties šalis prekiautojo turimos informacijos, galimybių derėtis, specialių žinių, patirties, laiko, ekonominiais ir kitais aspektais. Todėl vartotojų apsaugos teisė saugo silpnesniąją sutarties šalį ir įpareigoja prekiautojus atsižvelgti į teisėtus vartoto-jų interesus. Veiksminga stiprios vartotojų apsaugos teisė yra iššūkis Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms. Pagal pasidalijamą-ją kompetenciją ir siekdamos tvirtos vartotojų apsaugos, Europos Sąjungos institucijos leidžia šios srities teisės aktus, grindžiamus minimalaus suderinimo principu:
Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos srityje dažniausiai priimami bendri minimalūs standartai, paliekant valstybėms narėms galimybę toliau taikyti ar priimti griežtesnius nacionalinius teisės aktus, kurių teikiama apsauga yra palankesnė vartotojui. Šiuo metu pagrindines vartotojų teises Europos Sąjungos lyg-meniu reglamentuoja keturios minimalaus suderinimo direktyvos (toliau – ir panaikinamosios direktyvos): išnešiojamosios prekybos direktyva 85/577/EEB, nuo-tolinės prekybos direktyva 97/7/ EB; vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų direktyva 1999/44/EB ir nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva 93/13/EEB.
Straipsnyje apžvelgiamas Europos Sąjungos siekis vartotojų teisę grįsti ne minimaliu, o maksimaliu suderinimu. Šį siekį geriausiai at-spindi Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) pasiūlymas dėl vartotojų teisių direktyvos (toliau – Vartotojų teisių direktyva, Vartotojų direktyva, Direktyva), keičiančios panaikinamąsias direktyvas. Šia Direktyva siekiama už-tikrinti stiprią vartotojų apsaugą ir vidaus rinkos veikimą. Vartotojų teisių direktyva teigia, kad valstybes narės savo „nacionalinėje teisėje negali taikyti ar pradėti taikyti nuostatų, nukrypstančių nuo šios direktyvos nuostatų, įskaitant įvairaus griežtumo nuostatas, kuriomis užtikrinama nevienodo lygio vartotojų apsauga“. Kyla diskusijų, ar ši Direktyva padės užtikrinti pakankamą ir veiksmingą stiprią vartotojų teisių apsaugą. Mokslininkai, vartotojų teisių gynimo organizacijos, valstybės narės, kiti subjektai nesutaria ir nepritaria Direktyvos nuostatoms, iš esmės nuleidžiančioms vartotojų apsaugos kartelę(1). Europos Komisija teigia, kad visiškas svarbiausių vartotojų apsaugos teisės nuostatų suderinimas skatins prekiautojus plėtoti prekybą už savo šalies ribų. Vartotojams tai suteiks ne tik geresnę apsaugą, bet ir bus „stiprinamas vartotojų pasitikėjimas, padaugėjus tarptautinių pasiūlymų, bus didinama mažmeninės rinkos konkurencija, vartotojai gaus naudos iš didesnės pasiūlos, geresnės kokybės ir mažesnių kainų“(2).
Minimalaus suderinimo principo reikšmė
Minimalaus suderinimo principas yra plačiai taikomas ES vartotojų teisių apsaugos srityje ir nurodomas kaip sudaręs prielaidas apskritai atsirasti ES vartotojų teisei(3). Remdamosi šiuo principu, valstybės narės gali išlaikyti jau esamas normas arba imtis griežtesnio teisinio reguliavimo, nei nurodo ES teisėkūros organų nustatytos taisyklės. ES valstybių narių teikiama apsauga vartotojams negali būti menkesnė už teikiamą ES teisės aktų, paremtų minimalaus derinimo idėja(4). Minėtosios keturios pagrindinės panaikinamosios vartotojų teisių apsaugos direktyvos paremtos minimalaus suderinimo principu. Minimalaus suderinimo nuostatos skirtos tam, kad kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į konkrečią jos viduje susiklosčiusią vartotojų ir prekybininkų teisinių santykių specifiką, galėtų nuspręsti, ar panaikinamosiose direktyvose garantuojami minimalūs standartai pakankami konkrečios valstybės narės vartotojų teisėms apsaugoti. Jei tokia apsauga pasirodo esanti ne-pakankama, valstybės narės priima griežtesnius standartus. Mokslininkų nuomone, šios minimalaus derinimo principu grindžiamos panaikinamosios direktyvos yra pakankamos tinkamam stiprios vartotojų apsaugos standartui garantuoti, nes leidžia jį griežtinti pagal poreikius, reaguojant į nacionalinės rinkos dalyvių elgesio pokyčius(5) . M. B. M. Loos nurodo, kad vartotojų apsaugos teisėje nuokrypis nuo minimalaus suderinimo principo turėtų būti ne mažesnis nei šiuo metu daugumoje Europos Sąjungos valstybių narių esti apsaugos lygis(6) . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad vartotojų teisių gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės bei socialinės politikos dalis ir konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas bei vartoto-jų teisių gynimas, turintys viešojo intereso statusą, svarbūs visai visuomenei(7).
Minimalaus suderinimo principas reikšmingas tuo, kad valstybės narės gali teikti kiek įmanoma tvirtesnę apsaugą vartotojams ir ji gali gerokai lenkti ES reikalavimus(8). Maža to – valstybės narės ga-li įtvirtinti pažangias naujas vartotojų apsaugos rūšis, nenustatytas panaikinamosiose direktyvose. Tačiau jau 2002 metais Komisija išreiškė poziciją, kad vartotojų apsaugos teisės srityje būtina pereiti prie visiško suderinimo(9). Pagrindinės ES prekiautojų asociacijos pritaria tokiam Europos Komisijos žingsniui motyvuodamos tuo, kad minimalus suderinimas neskatina prekiautojų plėtoti tarpvalstybinės prekybos(10). Europos vartotojų teisyno peržiūros tikslas yra modernizuoti, supaprastinti ir patobulinti Europos Sąjungos vartotojų apsaugos taisykles(11). Europos Komisijos teigimu, dabartinė teisinio reguliavimo fragmentacija ir nevienoda apsauga lemia vartotojų ne-norą pirkti prekes ar paslaugas kitoje nei kilmės valstybėje narėje, o prekiautojai nenori parduoti prekių ar paslaugų užsienio rinkose, nes šiems reikia prisitaikyti prie kitokių vartotojų apsaugos taisyklių ir standartų(12) . Komisija, remdamasi 2008 metų Eurobarometro duomenimis, teigia, kad net pusė iš 75 proc. prekiautojų, kurie šiuo metu neprekiauja už savo valstybės narės ribų, nurodė, kad, suvienodinus taisykles ES lygmeniu, jie ryžtųsi tarptautinei prekybai(13). Teigiama, kad reikšmingiausias vartotojų teisyno per-žiūros tikslas yra realios vartotojų vidaus rinkos sukūrimas, kur lai-kantis subsidiarumo principo būtų garantuojama stiprios vartotojų teisių apsaugos ir įmonių konkurencingumo pusiausvyra(14). Žalio-joje knygoje atsispindi esminiai su minimalaus suderinimo principo tolesniu taikymu susiję pokyčiai, nusakomi skambiu teiginiu: „Nėra jokio skirtumo, kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje jūs esate arba perkate: jūsų pagrindinės teisės yra vienodos.“(15) Europos Komisijos parengtos Vartoto-jų teisių direktyvos tikslas – atsisakyti minimalaus suderinimo principo, panaikinamąsias direktyvas sujungti į vieną horizontaliojo poveikio teisės aktą ir pereiti prie visiško suderinimo(16).
Visiško suderinimo principas
C. Twigg-Flesner ir D. Met-calfe teigia, kad dauguma vartotojų sudaromų sandorių ir toliau tradiciškai bus vietiniai, o ne tarpvalstybiniai, todėl visiško suderinimo principas nepateisinamas, nes jis privers valstybes nares, nustatant bendrą vartotojų teisių apsaugos standartą, jį sumažinti ir išimtinai nacionalinėje teisėje(17). Tačiau Europos Komisija kriti-kuoja patį minimalaus suderinimo principą, leidžiantį valstybėms narėms nustatyti skirtingas vartotojų teisių apsaugos taisykles ir taip, dėl tų skirtingų nacionalinių apsaugos standartų, sukeliantį vartotojams ir prekiautojams teisinį netikrumą(18). Manoma, iš esmės teisinis netikrumas kelia vartotojų baimę ir nenorą dalyvauti tarpvalstybinėje prekyboje, nes šie negali būti tikri, kad jų pagrindinės teisės bus užtikrinamos ir kitoje valstybėje narėje. Manoma, kad, visoje Europos Sąjungoje vienodai reguliuojant pagrindines vartotojų teises, prekiautojai, žinodami, pagal kokias taisykles jie privalės veikti, aktyviai įsitrauks į tarpvalstybinę prekybą ir platesnis prekių asortimentas, geresnė kokybė bei galimybė rinktis konkurencines kainas duos naudos vartotojams(19). Kaip pabrėžė buvusi ES vartotojų apsaugos komisarė M. Kuneva, visiškas suderinimas reiškia, kad valstybės narės jau suderintoje srityje negali per-žengti siūlomo apsaugos lygio ir nustatyti griežtesnių vartotojų apsaugos taisyklių(20). E. Hondius, iš dalies pritardamas Komisijos požiūriui, nurodo, kad direktyvų sujungimas į vieną horizontaliojo poveikio teisės dokumentą sukurs nuoseklesnę ir aiškesnę vartotojų apsaugos teisę(21) . Europos Komisija teigia, kad skirtingas vartotojų teisių apsaugos reglamentavimas ES valstybėse narėse trukdo plėtotis vidaus rinkai. Todėl, esant teisinio reguliavimo skirtumams, tarpvalstybinę prekybą plėtojančioms įmonėms padidėja atitikties nacionalinėms reguliavimo normoms išlaidos. O tai lemia didesnes prekių ir paslaugų kainas, daro neigiamą poveikį vartotojų pasitikėjimui vidaus rinka. Komisijos nuomone, šie skirtumai turi įtakos ir tam, kad dėl didesnių išlaidų vienos valstybės narės vartotojai nenoriai perka prekes ar paslaugas kitoje valstybėje narėje arba perka išim-tinai tik savo gyvenamojoje valstybėje narėje(22). Taigi, anot Komisijos, suvienodinus skirtingo teisinio reglamentavimo paslaugų ir prekių nacionalines rinkas, prekiautojai bei vartotojai bus paskatinti dalyvauti tarptautinėje prekyboje, taip bus plėtojama vidaus rinka. Komisija kaip vieną iš siūlo-mos Direktyvos tikslų nurodo ir griežto vartotojų apsaugos standarto sukūrimą, o visiškas derinimas nurodomas kaip priemonė, kuri padės pasiekti reikiamą stiprios vartotojų apsaugos ir įmonių konkurencingumo pusiausvyrą(23). Vartotojų direktyvoje nurodyta, kad šia Direktyva bus sukurtas vienas taisyklių rinkinys, užtikrinantis visoje Europos Sąjungoje stiprią vartotojų apsaugą ir sudarantis sąlygas prekiautojams prekiauti 27 valstybėse narėse taip, kaip jie prekiautų savo šalyje, pavyzdžiui, taikant tas pačias standartines sutarčių sąlygas ir naudojant tokią pačią informacinę medžiagą. Tad dėl Vartotojų direktyvos bus gerokai su-mažintos prekiautojų atitikties iš-laidos, o vartotojams bus užtikrinta stipri apsauga. Ypač didelis išimtinai nacionalinio ir tarptautinio pardavimo augimo skirtumas būdingas interneto prekybai, turinčiai dideles tolesnės plėtros perspektyvas. Todėl Direktyva galėtų būti vienas pagrindinių apčiuopiamų įmonių ir vartotojų vidaus rinkos rezultatų(24).